#Nepriklausomi laimėtojai. Susipažinkite su Tautvydu Vidugiriu

2020-06-03

Pristatome paskutinį interviu su konkurso „Nepriklausomi“ laimėtoju. Pabaigai palikome daugiausiai jūsų balsų sulaukusio darbo „Pirmasis cepelino skrydis virš šaltibarščių vandenyno“ autorių Tautvydą Vidugirį. Kviečiame susipažinti ir pakeliauti po pozityvų menininko pasaulį. 

 

Kada/kaip tavo gyvenime atsirado menas? 

Jau nuo mažų dienų smalsiame akiratyje atsidurdavo vizualieji ar apčiuopiamieji menai. Tėtis skirdavo daugiau laiko kūrybai, kurios išeigos rezultatai kabėjo namuose ant sienų, tai buvo grafikos ir tapybos darbai. Neskaitydavau, tačiau vartydavau ir tyrinėdavau meno žurnalus, katalogus ir knygas. Dar iki šiol pamenu, kaip žavėdavausi ir tuo pačiu šlykštėdavausi Salvadoro Dali „Vieno genijaus dienoraščio“ iliustracijomis. Neįsivaizduoju, kaip tokia knyga papuolė mažam vaikui į rankas, tačiau dabar ją „konfiskavęs“ jau laikau savo literatūros kolekcijoje. Magiškai jausdavausi apsilankęs kaimynystėje kūrusių skulptorių Kazio ir Birutės Kasperavičių dirbtuvėje, kur atgijęs medis kalbindavo dulkėtą akmenį, o aš būdamas mažiukas lygiuodavausi su skulptūriniais objektais, deja, dar aukštesniais už mane.



Kokias pasiekimais, darbais didžiuojiesi labiausiai?

Kalbant apie pasiekimus kūrybos srityje, džiaugiuosi turėjęs galimybę mokytis Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete ir ten sukurti ne vieną mielą ir artimą objektą. Kažkuriuo kritiniu metu įvyko mąstymo lūžis ir į gyvenimo procesus pradėjau žiūrėti sistemiškai. Pradėjau kurti pakankamai asmeniškus kūrinius, kurių siužetus dažnai įkvepia šeimos santykiai. Geros emocijos užplūsta prisiminus skulptūrinį objektą-šviestuvą
„Baba perkūnija“, kurio vystymo procese labai svarbų vaidmenį atliko viena iš mano brangių babučių.

 

Kokie kiti autoriai yra tavo autoritetai, įkvėpėjai?

Domiuosi daugeliu kūrybos sričių, tačiau visuomet ypatingai traukia apčiuopiamieji objektiniai kūriniai.
Žaviuosi belgų skulptoriumi Stefanas Halo (Stephane Halleux) ir jo steampunk (fantastikos žanras) stiliaus objektais. Kitos srities favoritas yra režisierius Vesas Andersonas (Wes Anderson) ir jo tragikomiški filmų siužetai bei unikali stilistika.


Kaip kilo mintis perkelti savo meną ant terminalo?

Vieną iš terminalų iliustracijų jau buvau matęs Klaipėdoje, tačiau nežinojau kokio laimingo nutikimo metu spalvingas Akvilės Magicdust kūrinys papuolė ant terminalo „viršelio“.
Kvietimą dalyvauti konkurse internete aptikau visai netikėtai ir jau visai į darbų pateikimo termino pabaigą. Sėkmė ir anksčiau lydėdavo įvairiuose konkursuose/žaidimuose, tad nusprendžiau dar kartą išbandyti kaip veikia šis sėkmės dėsnis. Galvoje dar iki konkurso sukosi idėjos personifikuoti kulinarinio paveldo simbolius, jais paženklinti drabužius ar artėjančioms vasaros šventėms pagaminti suvenyrinės atributikos. Kita idėja buvo artimesnė tautosakai ir kolektyvinei kūrybai.
Veik paskutinę dieną prisėdau prie idėjos vizualizavimo ir jau buvau sunerimęs, kad laiku nespėsiu išsiųsti darbo konkursui, tačiau laimei terminas dėl visuotinės suirutės buvo pratęstas ir atlikęs kelis pakeitimus „spėjau į traukinį“. Dažnai jaučiuosi kaip studentas, kuriam pritrūksta vienos nakties, tačiau šį kartą pavyko to išvengti:)


Ar pats mėgsti šaltibarščius ir cepelinus? Kodėl būtent juos pasirinkai vaizduoti savo kūrinyje?

Ypatingai mėgstu šaltibarščius ir cepelinus, tačiau jų atvaizdavimas mažai kuo susijęs su prioritetais mityboje. Šie patiekalai, kaip simboliai, yra sietini su lietuviška virtuve, tačiau mano iliustracijos atveju kiekvienas iš patiekalų vaizduoja skirtingas virtuves. Šaltibarščiai gali būti toks įprastas patiekalas, kurį gali pasigaminti kiekvienas ir vos per kelias minutes, priešingai nei cepelinus, kuriuos sieju su proga. Proga grįžti pas tėvus ar senelius į namus. Kai kitame mieste gyvenančiai šeimai praneši, kad grįši (ne aplankysi, o grįši) savaitgaliui, tada vienareikšmiškai būna šventė. Sugrįžtantys vaikai, anūkai ir proanūkiai, babos konkuruojančios, kas greičiau „užsikvies ant pietų“ ir paralelinis dviejų skirtingų virtuvių susitikimas.

Į atvaizdus galima žiūrėti ir kaip į žaidimą. Personifikuoti maisto produktus ir juos patalpinti į kelionės pakrante siužetą. Pasinaudojau galimybe į laisvę paleisti fantaziją ir į įprastinę aplinką pažiūrėti ne taip rimtai kaip tai dažnai daro suaugusieji. Įjungti vaikišką naivumą ir vėl patikėti magiškais dalykais. Turbūt ir pats po truputį sugrįžtu į tą stadiją, nes pagausėjus šeimai ir augant dukrytei, stengiuosi jos vaikystę užpildyti nepaprastomis idėjomis. Beje, rožinę šaltibarščių spalvą, kuri dominuoja mano darbe, pasąmoningai įtakos galėjo turėti dukros rožinių drabužių garderobas.

 

Konkurse kvietėme dalyvauti jau nepriklausomoje Lietuvoje gimusius kūrėjus, pats konkursas skirtas paminėti Lietuvos nepriklausomybės 30-metį. Ar nepriklausomybės dvasia kažkaip juntama tavo gyvenime? Ką tau reiškia laisvė plačiąja prasme?

Nepajutęs, kas yra laisvės trūkumas ar visiškas jos neturėjimas, į laisvą pasaulį žiūriu kritiškai. Vertinu ir bandau įsivaizduoti, kaip gyveno kartos prieš mane, kaip jie būdami suvaržyti, nepametė tikėjimo ir ieškojo būdų kovoti su neteisybe. Menas buvo ir yra toks įrankis – perduoti žinutę, kalbėti tiesą, kad ir nepatogią. Nepriklausomybės dvasią maitina tėvų ir senelių pasakojimai apie pasipriešinimą ir išsvajotą, bet sunkų kelią į laisvę. O tai, kad jau tiek daug metų esame nepriklausomi, laikau dovana, kurią, kaip ir gyvybę, mums suteikė ankstesnės kartos.
Ritualą, kai senelis prieš šventes kelia, o po švenčių atsargiai susuka ir pagarbiai padeda Lietuvos vėliavą, iki kito karto, laikau simboliniu nepriklausomybės pagerbimu. Galbūt vyresnės kartos labiau vertina nepriklausomybės faktą, nes už tai teko kovoti. Mūsų karta laisvę būti nepriklausoma paveldėjo ir suvokia kaip natūralų dalyką. Šią dovaną reikia saugoti. Laisvė man yra galimybė mąstyti, kalbėti ir daryti tai, ką noriu ir kam neprieštarauja aktualios vertybės – meilė artimui, atsakomybė už save ir kitus, atsakomybė už savo mintis ir žodžius.

 

Kokių atsiliepimų savo darbams sulauki iš aplinkinių?

Nors savo kūrybai esu pakankamai kritiškas, mėgstu išgirsti ir kitokią aplinkinių žmonių nuomonę/reakciją.
Kartais žiūrovai/klausytojai reaguoja tiesiog palaikančiai, bet kartais pateikia savas interpretacijas kitu rakursu, kurio krypties pats nenumačiau. O tai gali būti naujas įkvėpimo šaltinis. Skaitant savo sukurtus tekstus periferiškai matau, kaip žmonės įsijaučia į pasakojimą, prapuola mintyse, kartais net susigraudina. Tada visi draugiškai paverkiam kartu.

 

Kokia tavo, kaip kūrėjo, didžiausia svajonė, o galbūt aiškiai užsibrėžtas tikslas?

Kaip kūrėjas vis dar esu ieškojimų kelyje. Išbandau save keliose srityse. Nuo juvelyrikos iki skulptūros, nuo tekstinio-muzikinio pasakojimo iki vizualinės istorijos. Kol kas jaučiuosi neatradęs savęs, tad toks ir yra vienas iš gyvenimo tikslų. Atrasti savo stipriąsias puses ir efektyviai išnaudoti potencialą. Svajoju apie 25-ą valandą paroje, tačiau galbūt, tiesiog, reikėtų susidraugauti su jau turimomis 24-iomis.

 

Truputį pabėkime nuo kūrybos. Koks esi, kai padedi šalin pieštuką ar  kitas įprastas kūrybos priemones, ką veiki laisvalaikiu?

Laisvas laikas labai kintanti sąvoka. Laiką su šeima vertinu kaip patį prasmingiausią. Kitą dalį dėmesio  koncentruoju į savo verslą, kuris kaip ir vaikas dar nėra pakankamai savarankiškas, todėl daugiau laisvo laiko tenka prasimanyti kitų paros procesų sąskaita.
Dažnai paimu gitarą ir dainuoju sau pritardamas. Kartais tai būna visiška improvizacija, kartais konkretūs kūriniai. Mėgstu eksperimentuoti su maistu, deja, ne visi bandymai skanūs, bet bent jau gražūs:)
Iki šeimos pagausėjimo šokau tautinius šokius, tikiuosi, po karantino vėl galėsiu suktis ant parketo.
Epidemija pristabdė gyvenimo tempą, todėl daugiau dėmesio galiu skirti šeimai, su kuria vis pabėgame į gamtą.
 

Galerijoje – Tautvydo kurtos instaliacijos.

Tikimės, kad pažintys su konkurso laimėtojais jums buvo įdomios. Išduosime, kad jau visai netrukus  prasidės LP EXPRESS siuntų terminalų puošimo darbai. Būtinai pasidalinsime rezultatu!

Buvo naudinga? Dalinkitės: